Dievas yra mano gydytojas – Raimundo Ringio istorija
Gyvendamas tikroje vidinėje ir išorinėje laisvėje, vieną dieną susirgau. Diagnozė nebuvo džiuginanti: tuberkuliozė. Mano plaučiuose žiojėjo didelė skylė, atsikosėdavau krauju, tad situacija buvo rimta. Velnias man smogė staiga ir toje vietoje, kurioje nesitikėjau. Iš pradžių susivokti yra sunku: kaip čia dabar – esu tikintis, o priešas mane griauna ir naikina?
Paragintas vienos sesės Kristuje apsilankiau tuberkuliozės ligoninėje. Gydytoja elgėsi pagal visas taisykles, instruktavo kaip turi elgtis sergantys šia liga. Vienu metu ji man pasirodė tarsi kalėjimo prižiūrėtoja, nurodinėjanti ką daryti. Būdamas tikinčiu žmogumi, greitai išdėsčiau jai savo įsitikinimus ir nepamiršau pridurti, jog Biblijoje yra parašyta: „Dievas yra mano gydytojas“. Ji, tarsi paprieštaraudama, pasakė: „Taip tu niekada neišgysi, nes Dievas nėra tavo gydytojas“. Pajutau kaip manyje sukilo visos mintys ir užvirė vidinė kova. Deja, sveikata po truputį blogėjo, tačiau nepalioviau tikėti Šventajame Rašte užrašytais pažadais, tad apsisprendžiau ir toliau pasitikėti Dievu. Savijautai pagerėjus pamaniau, kad liga jau įveikta. Tačiau ji po kurio laiko dar kartą sugrįžo.
Vieno krikščionių sambūrio namuose metu iš mano burnos plūstelėjo kraujas. Situacija buvo rimta. Tą akimirką tesugebėjau pasakyti vienai pribėgusiai sesei šiuos žodžius: „Uždėk ranką ant mano nugaros ir pasakyk: „Jėzaus vardu, kraujagyslės suaukite!“. Sesuo buvo labai išsigandusi, tad padarė viską, ką pasakiau. Kraujavimas liovėsi. Atrodė, jog dabar tikrai įveikiau šį išbandymą. Tačiau po kurio laiko liga dar kartą mane sugriebė…
Viso sirgimo metu nepaliaujamai skaitydavau Evangeliją. Kaip niekad anksčiau pradėjau matyti kiek daug yra parašyta apie tai, kad Jėzus gydė ligonius. Taip pat skaičiau knygas apie išgydymą, rinkau visą įmanomą literatūrą apie tai, kad Jėzus mane gydo. Supratau vieną: jei žmonės neskaito šia tema parašytų knygų, jie niekada rimtai nesirgo ir net nežino, ką tai reiškia – sirgti nepagydoma liga. Palengva išmokau atpažinti kas yra tas, kuris atneša šias negandas. Tai – velnias, kuris ateina šaipytis, vogti, žeminti, išplėšti gyvenimą. Pradėjau suprasti kaip jaučiasi ir ką išgyvena su nepagydoma liga kovojantis žmogus. Many gimė noras kovoti ir įveikti šią ligą, kad vėliau galėčiau pasidalinti pergalingu tikėjimu ir su kitais.
Paskutinis susigrūmimas su liga truko dvi savaites. Diena iš dienos man iš burnos tekėjo kraujas, nebegalėjau vaikščioti, nebegalėjau nueiti net iki tualeto, nes kaskart bandant eiti – pargriūdavau. Gydytojai pradėjo grasinti, kad jei nevažiuosiu į ligoninę – jie nebegalės man daugiau niekuo padėti. Atsakydavau vieną: „Jūs vis vien negalite man padėti, todėl nevažiuosiu“. Po dviejų savaičių buvau visiškai išsekę ir pradėjau merdėti. Supratau, kad tas Dievas, kuris išgelbėjo mano sielą iš amžinos pražūties, niekada man taip nebūtų padaręs. Jis taip nesielgia, Jis visai kitoks, Jis – geras. Šis supratimas apie Dievo gerumą suteikė man drąsos ir tapo man lyg nauju maistu.
Tą kartą, kai kraujas plūstelėjo vėl ir aš nebegalėjau kvėpuoti, supratau, kad palieku šią žemę. Tą akimirką mano mintis pasiekė šie Evangelijos žodžiai: „Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ (Mato 16:25). Visada bijojau šios tiesos, nes šie žodžiai man buvo neaiškūs. Bet tą kartą Šventoji Dvasia prabilo man ir pasakė: „Dabar tu laikai savo gyvenimą. Tavo gyvybė senka, beliko vos kelios sekundės. Tačiau tu vis dar turi galią atiduoti ją Dievui.“ Tai buvo akimirka, kai supratau ką turiu daryti. Tarsi ugnį iš užančio mečiau savo gyvybę į Dievo rankas. Ir tuo metu įvyko stebuklas. Kraujavimas sustojo, aš atsisėdau lovoje, o į mano vidų plūstelėjo neapsakoma ramybė ir savo žmonai tariau: „Man daugiau niekada gyvenime nebebėgs kraujas iš burnos“. Ir jis nebebėgo.
Nuo to karto aš nebenoriu gyventi sau ir laikyti gyvybės savo rankose. Aš atidaviau ją ir nebenoriu susigrąžinti. Kai tik pamąstau, jog norėčiau pasiimti gyvenimą sau, pasidaro bloga. Supratau vieną dalyką: kai aš buvau sudėvėtas ir nebereikalingas, velnias mane nuspyrė nuo skardžio, nes jam aš buvau taip pat nereikalingas. Tačiau buvo tas, kuris mane pagavo. Ir aš įsidėmėjau kas mane nuspyrė, o kas pagavo. Tas, kuris pagavo, buvo Jėzus – ištikimas, geras, išlaisvinantis, gailestingas, mylintis. Jis duoda gyvybę. Jėzus yra tas, kuris dėl manęs padarė viską. Aš tapau žmogumi, kuris patekęs į Meistro rankas buvo perdarytas taip, kad nustebo visi. Dievas yra toks pat ir šiandien: keičiantis, išlaisvinantis, gydantis, mylintis žmones. Jei tikėsi Juo, tavo gyvenime įvyks dar didesnių stebuklų.