Į tokį, koks buvau,
tik JĖZUS pažiūrėjo

Raimundas Ringys

Turėjau šeimininką, kuris nuspyrė mane nuo skardžio tuomet, kai buvau niekas. Tačiau šalia atsirado kitas, kuris mane tokį „nieką“ pagavo. Įsidėmėjau tą, kuris mane pagavo. Labai gerai Jį įsidėmėjau….

Buvau gabus bei talentingas kaip ir visi vaikai, tik savo talentus paleidau vėjais. Šešiolikos buvau jau susipažinęs su įvairiomis gyvenimą griaunančiomis jėgomis: nevaldoma neapykanta, alkoholio vartojimu iki sąmonės praradimo, žinojau ką reiškia vogti ir plėšti, todėl teko pirma kartą atsisveikinti su laisve ir vos šešiolikos sėsti į kalėjimą. Tiesa, netekti laisvės nepatiko, bet toks buvo nuosprendis, beliko susitaikyti.

Žmogus prisitaiko gyventi ten, kur yra, tad ir aš gana greitai įsiliejau į kalėjimo gyvenimą. Taip prabėgo virš aštuonių metų, kurių didžiąją dalį praleidau už grotų. Kalėjimas nekeičia žmogaus į gerą, tik apriboją jo laisvę ir veiksmus, kad negalėtų kenkti kitiems, pasirinkusiems gyventi įstatymo ribose. Taigi būdamas nelaisvėje sparčiai riedėjau žemyn, niekaip negalėdamas paklusti tiems, kurie ribojo mano laisvę. Tad būdamas dvidešimt vienerių atsidūriau vienutėje, sustiprinto režimo kalėjimo kameroje, kurioje saulę matydavau tik vieną valandą per dieną ir tai per grotas.

Turėdamas marias laiko pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę. Supratau, kad nemoku gyventi laisvėje, nes galiausiai atsidurdavau teismo salėje, o vėliau ir kalėjime; mano elgesys atnešdavo skausmą ir gėda mamai bei artimiesiems. Tai supratęs vieną naktį nusprendžiau palikti šitą žemę, nes nemokėjau joje gyventi, o gyventi taip, kaip mokėjau – nebenorėjau. Man apsisprendus, širdyje pajutau tai, kas buvo nepažįstama, kilo klausimas (dabar žinau, kad tai buvo Dievo veikimas): „O ką išėjęs į amžinybę veiksi su savo nuodėmėm?“ Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Supratau, kad jos nutemps mane tiesiai į pragarą. Niekada nebuvau religingu žmogumi, tačiau tą akimirką tai supratau. Atsidūriau apgailėtinoje padėtyje: gyventi nebemačiau prasmės ir nebenorėjau, o mirti taip pat negalėjau, nes nueisiu tiesiai į pragarą. Kamuojamas minčių užmigau. Tą naktį gavau iš Dievo sapną, kuriame pamačiau savo gyvenimą. Mačiau save, šešiolikmetį, besirenkantį kaip gyventi toliau, o mane supo tiršta tamsa. Sapne pamačiau upę, kurios kitame krante stovėjo graži moteris ir tarsi kvietė mane pas ją atplaukti. Kadangi nebeturėjau ko prarasti – juk išbandyta buvo jau viskas, ryžausi plaukti. Vos man pradėjus plaukti supratau, kad kitoje upės pusėje stovinti moteris simbolizuoja mano pražūtį, o mano apsisprendimas plaukti – sąmoningas pasirinkimas gyventi tamsoje. Staigiai apsisukau ir iš visų jėgų ėmiau plaukti atgal, o mane vijosi moters pasiųstos pabaisos. Prasidėjo kova. Jaučiau kaip tamsos jėgos mane laikė. Grįžti atgal buvo labai sunku. Akimirksniu supratau, kad jeigu nesulauksiu pagalbos iš šalies, pralaimėsiu šią kovą. Netikėtai šalia savęs išvydau didelę būtybę, kuri tiesė man ranką bei išgirdau žodžius: „Tau neatsitiks nieko blogo, kol būsi su manimi“. Tas „kažkas“ paėmė mane už rankos ir man pasirodė, kad taip visada ir turėjo būti. Iš mano širdies dingo beviltiškumas ir kaustanti baimė. Žinojau, kad kol laikausi įsikibęs tos rankos, tamsa negali man pakenkti, o tas, kuris dabar vedė mane į gyvenimą, jau yra nugalėjęs visą tą šalia esantį blogį. Man einant kartu su juo į gyvenimą šviesoje, netikėtai išslydau iš jo rankos ir šalia buvusi tamsa mane vėl sukaustė. Pasidarė aišku: jeigu man nepadės tas, iš kurio rankos išslydau, aš pražuvęs. Tačiau jis pagavo mane už rankos ir tarė: „Aš šį darbą pradėjau, aš jį ir užbaigsiu“. Kai pabudau – supratau, jog yra kažkas, kas mane myli ir nori man padėti. Tuomet dar nesupratau, kad tai yra Jėzus.

Kartą kalėjime man į rankas pateko žurnalas „Katalikų pasaulis“. Skaitydamas straipsnius bei įvairias istorijas jutau, kad ten aprašomi žmonės ir aš gyvename skirtinguose pasauliuose. Ten rašė apie šventus vyrus ir moteris, o aš tikrai nebuvau toks, kaip jie, ir ta riba tarp mūsų buvo labai didelė. Tam pačiam žurnale buvo spausdinamos ir ištraukos iš Šventojo Rašto. Skaitydamas apie Jėzų ir Jo mokinius pradėjau matyti Jėzaus gerumą. Mano esybę pradėjo liesti tarsi kokia nematoma ranka, pajutau, kad esu Jam reikalingas, nors ir labai blogas. Viduje pradėjo kirbėti noras patirti Jo šviesą ir malonę. Supratau, kad tai, ką patyriau sapne, dabar jutau realiame gyvenime. Buvau ištroškęs to švaraus ir tyro gyvenimo, kurio dabar buvo tiek, kiek noriu. Gėriau jį nesustodamas, tiesiog siurbiau į save už visus nešvaroje praleistus metus. Gyvenimas tarsi ėmė keistis, o išėjęs į laisvę pajutau, kad esu jau kitoks: nebenoriu vogti, kenkti kitiems, muštis, gerti. Mama jau buvo bepradedanti tikėti mano pokyčiai, bet – deja, praeitis sugrįžo daug greičiau, nei aš tikėjausi. Laisvėje išbuvau tik 23 dienas. Patekęs trečią kartą į kalėjimą jaučiausi klaikiai, nes šį kartą nuvyliau visus, net ir save patį…. Tuomet pasakiau sau: viskas baigta. Tačiau tai nebuvo pabaiga, o naujo kelio pradžia.

Grįžus į kalėjimą pažvelgiau į viską tarsi iš šalies: išvydau klaikų gyvenimo būdą, prie kurio nebenorėjau grįžti nei vienai akimirkai. Juk jau buvau širdimi paragavęs švaraus gyvenimo, tokio gyvenimo ir norėjau. Nusivylus savimi atsirado didelis troškimas domėtis religija, todėl prasmės ieškojau visur. Perskaičiau krišnaitų Bahavadgitą, bet nieko nesupratęs padėjau ją į šalį. Vieną kartą mane pasiekė žinia, kad kalėjime apsilankys tikinčiųjų grupė ir man kilo didžiulis troškimas žūt-būt su jais susitikti. Ir man pavyko! Į susitikimą atėjau su besišaipančiu draugu, o pats, klausydamasis pamokslo, negalėjau sulaikyti ašarų. Verkti visai nenorėjau, ašaros pačios tekėjo mano skruostais. Evangelija mane palietė labai giliai. Jutau tą pačią meilę, kuri palietė mane tą naktį, kai nusprendžiau palikti šią žemę. Atsiliepti į kvietimą susitaikyti su Dievu tada neišdrįsau, tačiau sugrįžęs pas kameros draugus pasakiau, kad nuo šiol mano autoritetu bus Jėzus. Kalėjimo draugai žiūrėjo į mane nustebę, taip, tarsi man būtų nutikę kažkas nepaprastai blogo. Dauguma mano draugų buvo jau mirę nuo narkotikų arba buvo nušauti, o likę gyvi visiškai žlugę. Tačiau nuo tos dienos, kai išgirdau skelbiant Jėzų, mano nelaisvės metai tapo mano vidinės laisvės pradžia ir Kristaus atradimo metais. Supratau, kad Jis labai myli mane, suradau Jį tokį, koks Jis aprašomas evangelijose. Susipažinau su kitais krikščionimis, kurie taip pat buvo patyrę Kristaus meilę. Tikintys broliai lankė mane kalėjime, padėjo daugiau sužinoti apie Jėzų, geriau suprasti Jo teikiamą malonę. Būtent tuo metu susipažinau su pagrindinėmis tiesomis, kurių man prireikė žymiai vėliau. Viena pagrindinių tiesų, kurią supratau, jog Jėzus atėjo pas mane, pas tą, kuris nebuvo vertas. Ir jeigu Jėzumi būčiau aš, į tokį save nebūčiau net žiūrėjęs. Tačiau Jėzus – ne žmogus. Ir ačiū Dievui! Nuo pat jaunystės ieškojau tikrų dalykų ir tikrų draugų, bet tikri santykiai neužsimezga prie butelio ar prie adatos. Jėzus buvo tas, kuris man suteikė viską, ko neturėjau.

Laisvėje

Jeigu Dievo Sūnus išlaisvina, tuomet tampi iš tiesų laisvu. Kai išėjau iš kalėjimo, broliai Kristuje manęs klausė, ar pajutau laisvės skirtumą po to, kai tapau ir išoriškai laisvu. Tačiau iš tiesų skirtumas buvo tik toks, kad čia nebuvo spygliuota viela apjuostos tvoros ir ginkluotų sargybinių. Gyvendamas už grotų, bet jau turėdamas širdyje Jėzų, jaučiausi visiškai laisvu. Todėl tikroji laisvė nepasikeitė. O gyvenimas tęsėsi.

Pradėjau liudyti Evangeliją netikintiems, lankyti žmones ligoninėse, melstis dėl jų išgydymo. Kartais moterys ligoninėje man sakydavo, kad esu šventasis, bet tekdavo jas nuvilti ir parodyti randus ant rankų, pilvo, galvos, kurie buvo mano praeito gyvenimo liudytojais ir papasakoti, kad esu tiesiog žmogus, kurio gyvenimą visiškai pakeitė Jėzus.